Logo
Spausdinti šį puslapį

Kodėl pamirštami ankstesnieji gyvenimai?

“Jei aš tikrai gyvenau anksčiau, kodėl to neprisimenu?” - iškart paklausiama, vos imama kalbėti apie reinkarnacijos (persikūnijimo dėsnio) buvimą.
O juk ir šiame gyvenime užmirštame daugiau, negu prisimename. Pavyzdžiui, kaip išmokome skaityti ar skaičiuoti. Tačiau mokame.

Daug įvykių, kurie paliko pėdsakus ar net randus mūsų būde vaikystėje ar jaunystėje, atrodo, visai “išsitrynė”. Tačiau užtektų tokiam užuomaršai sukelti hipnotinę transo būseną - ir visa atgytų, sušvytėtų lyg gėlės pavasario pievelėj. Vadinasi, tie įvykiai neišnyko, tik nugrimzdo į kažkokią bedugnę. O didžioji mūsų pasąmonės dalis ir susideda iš tų nugrimzdusių išgyvenimų, kuriuos tiktai įmanoma prisiminti. Jei norim, jei tai mums būtina, jei lemta.
Naujasis pavidalas, naujoji materija (mentalinė, astralinė, fizinė), kurią gauname šiam gyvenimui tarsi yra be jokios informacijos apie buvusius gyvenimus. Tačiau mūsų būdo savybės, polinkiai ir gabumai yra užsimezgę ir prasidėję ten - ankstesniuose gyvenimuose. Šią informaciją gavome kaip savaime suprantamą dalyką, kaip dovaną.
karmaDažnas nesusimąsto net sutikęs “kažkuo labai artimą žmogų”, su kuriuo, atrodo, suvalgytas ir druskos, ir cukraus kalnas - andai, prieš šimtus ar tūkstančius metų. Rodos, neliko jokių prisiminimų - tik jų padariniai, kaip kažkokia keista seniai pažįstamo  ir žinomo dalyko nuojauta.
Jokios smegenys negalėtų sutalpinti daugybės gyvenimų atsiminimų. Belieka vietos tik jų padariniams, išvadoms. Nebent kažkokios žudynės praėjusiuose gyvenimuose žmogų tarsi verste verčia suvokti ir nuspręsti “Aš neprivalau žudyti”.                 
O panašūs, detalūs prisiminimai būtų tiesiog morališkai ir dvasiškai nenaudingi, net pražūtingi, užtvertų kelią dvasinei pažangai.
Tačiau būna ir taip, jog praėjusių gyvenimų įvykiai gyvai sumirga atminties paviršiuje - tarsi koks praeities švystelėjimas. Tada esamos negandos atrodo tiesiog menkos, nes aiškiai išvystame buvusiųjų įvykių seką. Ir nūdieniai džiaugsmai nublanksta, nes regime, kaip brangiai už tai mokėta buvusiame gyvenime ar ištisoje gyvenimų grandinėje. Tai mus gali sukrėsti, nuliūdinti, bet gali ir praturtinti, koreguoti mūsų polinkius, naujai įvertinti bevaises ir vaisingas pastangas, atsisakyti tuščių, dvasiškai pražūtingų siekių.
Ir kol žmogus nebus toks - gebantis drąsiai pažvelgti Amžinybei į veidą ir jos šviesoje suvokti tikrąsias savo džiaugsmų ir kančių priežastis - tol jį lydės malonė ar prakeiksmas neprisiminti savo buvusio gyvenimo.
Tačiau pavyzdžiui, J.V.Gėtės viltis, kad žmogiškosios ir dieviškosios išminties žiežirba vis labiau apšvies naują, būsimąjį gyvenimą, jį džiugino ir teikė palaima, telkė kantrybę bei ryžtą. Ir taip buvo ne vienam išmintingiausiam dar neseniai žemėje gyvenusiam žmogui. Kaip ir malonė neprisiminti to, ką dažnai vadina prisiminimų pragaru”.


Parenge Arvydas Genys.

AtnaujintaPenktadienis, 13 gruodžio 2013 08:09
2013 | Visos teisės saugomos