Jėzaus kelias

Niekas gimdamas neatsineša turtų, niekas mirdamas jų nepasiima su savimi, Todėl, kokius turtus besukauptume, turime jais savanoriškai pasidalinti su kitais, Gėlės skleidžia kvapus, medžiai gausiai brandina vaisius visiems, nieko sau nepasiimdami. Tuo tarpu žmogus, užuot iš to pasimokęs, vaikosi juslinių malonumų, garbės ir valdžios. Tenkintis tuo, ką turi - štai kur išeitis, nes gobšumas teatneša vargą. Tik saikingumas gali padėti žmogui pasiekti gyvenimo tikslą - Dievą.

Švelnumo kupina širdis kur kas vertingesnė už viso pasaulio materialiuosius turtus. Kai pasieksime moralinę ir dvasinę tobulybę, atsiskleis mūsų dieviškumas. Karalius Višvamitra didžiavosi savo galia ir karalystės valdomis, troško nugalėti šventąjį Vasištą, tačiau nepajėgė. Supratęs, jog materialiosios fizinės ir protinės galios yra per silpnos, kad įveiktų Dieviškąją jėgą, jis ėmėsi dvasinio darbo, - bandė išvalyti savo protą nuo pykčio, gobšumo ir pavydo. Galiausiai ir pats tapo šventuoju.

Dar labiau apsvaigo nuo gobšumo Kauravų broliai, kurių buvo šimtas, Nors jie turėjo daugybę turtų ir didelę karalystę, bet vis kariavo su savo pusbroliais, Dievą mylinčiais Pandavų broliais, kurių buvo tik penki. Baigėsi tuo, kad visi Kauravai susinaikino, o Pandavai pasiekė pergalę.

Du broliai - Hiranjakšas ir Hiranjakasipus - pelnė Dievo malonę - jie išmoko valdyti stichijas, tačiau panaudojo šį sugebėjimą blogam ir ėmė niokoti pasaulį.

Žmogus turi pažaboti savo ydas: geidulius, pyktį, neapykantą ir pavydą. Tik tuomet jis galės džiaugtis dieviškąja ramybe, kuri yra jo prigimtinė teisė.

Kiekviena gyva būtybė yra piligrimas, nesvarbu, žino  ji tai ar nežino. Bhagavata Puranoje, senajame Šventraštyje, sakoma, jog visoms būtybėms lemta sugrįžti į savo pradžią. Dievas Krišna yra pasakęs Gitoje, jog visi yra iš Jo ir visi turi į Jį sugrįžti.

Saulei šviečiant garuoja vanduo ir susidaro debesys. Jūros vanduo ištikimas savo tikslui, piligrimo kelyje jis drąsiai pasitinka visus sunkumus ir kliūtis.

Kiekvienas žmogus į šį pasaulį ateina Dievo siųstas. Jėzus pasiskelbė esąs Dievo pasiuntinys. Daug metų. Jis gyveno asketiškai, kad visą žmoniją apgaubtų užuojauta ir meile. Vėliau Jis klausė savęs: “Ar aš esu tik pasiuntinys? O gal mano ryšys su Dievu stipresnis? Gal aš esu Dievo dalis? Gal mano esmė - dieviškumas?”

Dvylika metų Jėzus klaidžiojo dykumose, ieškodamas atsakymo į šiuos klausimus. Pagaliau sugrįžo į žmonių visuomenę ir paskelbė: “Aš esu Dievo sūnus”.

Anuo metu Jeruzalės šventikai buvo pagedę, jiems rūpėjo tik pasipelnyti. Jie tapo išdidžiais ir savanaudžiais. Jėzus tai smerkė ir mėgino išrauti blogį su šaknimis. Visi žmonės Jėzaus akyse buvo dieviški ir Jis negalėjo taikstytis su tuo, kas žemino dieviškumą. Todėl paklaustas, kas Jis, atsakydavęs: “Aš ir mano tėvas esame viena”. Taip Jis stengėsi įdiegti visiems Dievo tėvystės ir žmonių brolybės idėją.

Savanaudžiai, aklai tradicija sekantys žmonės laikė Jėzų netikru pranašu ir kaip įmanydami stengėsi Jam kenkti. Tačiau Jėzus nesusvyravo. Puolamas jis nesiliovė liudijęs Tiesą ir tęsė toliau savo darbą. Daug kas juo tikėjo, tačiau atsidavusių buvo maža, kaip ir Ramos, Krišnos, Mahometo laikais. Dauguma buvo pasekėjai “iš dalies”.

 Jėzus turėjo dvylika mokinių. Dauguma iš jų tikėjo Kristumi ir gyveno sekdami Jo mokymu. Tačiau Judas pasidavė gobšumui, išdavė savo mokytoją už skatikus. Po to jis jau nebepatyrė džiaugsmo. Išeitį tesudaro savižudybeje.

Žmonių, kurie apsimetinėja garbiną kitus, išdavystės kartojasi nuo amžių. Ištvirkėliai, gobšūs savanaudžiai visada skleidžia melą apie savo mokytojus.

Kalbėjome apie Judą, gyvenusį prieš 2000 metų. Tačiau šiame Kali (tamsos) amžiuje žmonės pakvaišo dėl pinigų ir judų atsirado labai daug. Jie kaupia nieko nevertus turtus, kai iš tiesų reikėtų puoselėti tris tikrąsias vertybes: gerą būdą, dorą elgesį ir Dievo pažinimą.

Žemė ir namai, sidabras ir auksas, doleriai ir kitokia valiuta yra laikini ir beverčiai. Jie yra jūsų tik tol, kol tęsiasi žemiškas gyvenimas. Tačiau trys vertybės išliks, palaikys jus ir teiks stiprybės tol, kol susivienysite su Begalybe.

Žmogus įsisavino astronomijos mokslą, jis daug žino apie Žemę, gauna informaciją apie tai, kas vyksta Amerikoje, Rusijoje, Anglijoje. Tačiau nežino svarbiausio: kas jis. Taigi visos jo žinios nė kiek nedaro jo protingesnio. Jis uoliai renka informaciją apie viską, tačiau niekuomet neklausia “kas aš?”, nors kartoja “aš” ir “mano”.

 Jūs esate žemdirbiai, jūsų kūnas - laukas. Sėkite gėrio sėklas - nuimsite laimės derlių, pasėję blogio sėklas - pjausite kančios derlių. Viskas priklauso tik nuo jūsų. Todėl neverskite kaltės kitiems, nekaltinkite Dievo.

Svarbiausia, nepasitikėkite šiuo nepastoviu objektyviu pasauliu. Jis kupinas liūdesio ir nuolat kinta. Neprisiriškite prie šio pasaulio, bet siekite pusiausvyros, ugdykite savitvardą ir meilę. Kaupkite žinias apie aukštesnius sąmonės ir būties lygmenis. Tai formuoja įgūdžius. Įgūdžių ir žinių dėka įgysite pusiausvyrą. Turite pripažinti, jog šis gyvenimas - tai tik vienas ilgos kelionės etapas ir šiuo metu mes tarsi apsistoję viešbutyje - savo kūne. Viešbutyje yra sargas. Tai protas. Todėl nebūkite amžinai prisirišę prie proto ir kūno, Šis “neigiamas” kūnas turi ir “teigiamą” bruožą - dieviškumą. Kai jūs tapsite visa apimančia, beribe Meile, jumyse ir per jus pasireikš dieviškumas. Pasistenkite būti panašūs į Jėzų Kristų.

Vienintelis Jėzaus džiaugsmas - skleisti, dalinti, priimti dieviškąją meilę ir ja gyventi. Esama įvairių teorijų apie Jėzaus gimimo datą, apie ryškią “žvaigždę”, įsižiebusią Jam gimus. Kai kas sako, jog Jėzus yra gimęs rugsėjo 15 dieną. Tačiau iš tiesų. Jis gimė gruodžio 28 dieną 3 val. 15 min. (anksti ryte) prieš 1980 metų. Buvo sekmadienis. Tą dieną pasirodžiusią žvaigždę galima buvo matyti kartą per 800 metų. Tačiau žvaigždės pasirodymas nieko bendro su Jėzaus gimimu neturi, Tai nėra dėsningumas, kad dieviškajai energijai ar Dievybės įsikūnijimui nužengus į Žemę turi pasirodyti žvaigždė. Pats Jėzus buvo neįkainojamos vertės “žvaigždė”, skleidusi begalinę šviesą. Tai kam kalbėti apie kitą, blankesnį spindesį?

Dabar Jėzaus Gimimo dieną su kalėdinėmis eglutėmis bei maldomis švenčiame krentant gruodžio sniegui, Meldžiatės Dievui tik vieną dieną, visą kitą laiką jį pamirštate. Tai tik pasirodymas, nes tokia vienadienė malda nekyla iš širdies.

Tikri krikščionys būsite tik tuomet, kai pagal Kristaus mokymą gyvensite kasdien. Todėl vadovaukitės bent dviem jo taisyklėm. Jėzui kenčiant ant kryžiaus, dangiškasis Tėvas yra jam pasakęs: “Gyvenimas yra vienas visiems, mano brangus sūnau. Būk visiems vienodas”. Jei jūs šių taisyklių laikysitės, – pasieksite tikslą. Kai nukryžiuotą Kristų apėmė agonija, balsas iš dangaus vėl tarė: “Mirtis - tai gyvenimo rūbas”.

Kūnas – tai rūbas, kurį apsivelka Dieviškoji Dvasia. Todėl, kūnui susidėvėjus, neturėtumėt verkti. Mirtis yra dėsningumas, tiesiog tokia kūno prigimtis. Žmonės ieško mirties priežasties, tačiau niekas neieško Dieviškojo Gyvenimo šaltinio. Per savo trumpą gyvenimą garbinkite Dievą ir atlikite Dievo darbą.

Dievas įsikūnija žmogaus pavidalu tam, kad įkvėptų žmogų siekti aukštesnių tikslų.

Žmonių kalba ir gyvenimo būdas gali skirtis, bet Dievas yra vienas ir visur. Visose religijose Dievas - tai Meilė, tasai, kurį galima pasiekti tik per meilę. Skiriasi Dievo garbinimo būdai, - tai lemia laikas ir vieta, - tačiau jų esmė ta pati - Meilė. Jos kalba suprantama visoms širdims.

Manydami, jog paviršutiniški rasių, tautybių, religijų bei kalbų skirtumai yra svarbūs, mes užtvenkiame kelią Meilei, kuri turi pasiekti kiekvieną. Toks buvo Jėzaus gyvenimas, tokia Jo misija. Puoselėkite juos savo širdyse. Galvokite apie Jėzų kaip apie jums siųstą Dievo pasiuntinį.

Vienintelė Meilė gali atskleisti kiekviename mūsų glūdintį Dieviškumą, nes Meilė ir yra Dievas. Todėl gyvenkite meile, Ji duoda ir dovanoja, egoizmas ima ir pamiršta. Meilė – tai savanaudiškumo nebuvimas, savanaudiškumas - meilės nebuvimas. Nešvaistykite savo gyvenimo menkiems egoistiniams tikslams. Mylėkite! Mylėkite! Tapkite tuo, kuo jūs esate iš tikrųjų – Meilės įsikūnijimu. Jums neturi rūpėti, kaip su jumis elgiamasi ar kas apie jus galvojama. Sekite Kristumi. Mylėkite tam, kad patys tobulėtumėte, o ne tam, kad kiti apie jus gerai kalbėtų, Nemėgdžiokite kitų. Gyvenkite savo gyvenimą. Jūs turite savo širdį, savo nuomonę, savo mintis, savo valią. Kodėl turėtumėte kažką pamėgdžioti? Manoma, jog mėgdžioti - žmogiška, tačiau kurti yra dieviška, Eikite savo pasirinktu keliu. Tegul jus veda jūsų pačių asmeninis Dievo patyrimas. Nejaugi per savo amžių nieko nesukursite, tik nevykusiai mėgdžiosite kitus? Jeigu Dievo ieškosite išoriniame pasaulyje, jo nerasite. Dievo Meilė yra jūsų pačių švytinti širdis. Sekite Mokytoju. Išdrįskite pažvelgti velniui į akis. Kovokite iki galo ir užbaikite žaidimą. Jūs - dieviški, tikrasis “jūs” yra Dievas.

Jūs esate ne vienas asmuo, o trys - tas, kuris galvojate esąs, tas, kuriuo jus laiko kiti, ir tas, kuris esate iš tiesų. Jūs galvojate apie save kaip apie kūną su jusliniais troškimais, kiti galvoja apie jus kaip apie asmenybę. Iš tikrųjų jūs esate begalinė Dieviška Dvasia. Turėtumėt nuolat sau priminti: “Aš esu Dievas, Aš esu Dievas. Aš esu Dievas”. Tą dieną, kai jūs tai suvoksite, tapsite dieviški.

Jei jūs galvosite: “Aš – tik žmogus”, išklysite iš kelio. Neleiskite, kad jums vadovautų kūnas ir pojūčiai. Ugdykitės vidinį regėjimą. Kūnas - tai vežimas, dvasia – arklys. Nestatykite vežimo priešais arklį,

Vienintelis būdas įgyti vidinę ramybę - dvasinės pratybos. Jei visas Amerikos mašinas sustatysime j vieną eilę, pasieksime Mėnulį. Tačiau Amerikoje, Rusijoje nėra tikros meilės, nėra vidinės ramybės. Puoselėkite ne turtą, ne komfortą, ne prabangą, o dieviškąsias savybes. Tuomet būsite verti Dievo malonės. Tad kodėl amžiną vidinę ramybę iškeičiate į trumpalaikę fizinę prabangą?

Kalbėkite švelniai, kiekvienu žvilgsniu spinduliuokite ramybę. Nebūkite juslinių norų vergais. Savo tėvui, nugalėjusiam tris pasaulius, Prahlada pasakė, jog tasai nesugebėjęs įveikti geidulio ir troškimų. Nugalėkite geidulį, pažabokite pyktį. Iš savo proto išmeskite gobšumą, neapykantą ir pavydą. Tegul jūsų rankos bus skirtos tarnauti žmonijai. Jėzus moko begalinės meilės ir gailestingumo, Tam, kad meilė ir gailestingumas atgimtų, turite įveikti pavydą ir savanaudiškumą, turite išgryninti širdis. Užsitarnaukite tikrą Jėzaus gailestingumą. Tad eikite Jo nurodytu keliu.